Internet protocol
Internet protocol
ip
Interneto protokolas
Interneto protokolas (taisyklių rinkinys), reglamentuojantis tinklo įrenginių adresavimą, duomenų skaidymą į paketus prieš siunčiant ir surinkimą juos atsiuntus, jų maršrutų parinkimą.
Interneto protokolas (taisyklių rinkinys), reglamentuojantis kompiuterių adresavimą, duomenų skaidymą į paketus prieš siunčiant ir surinkimą juos atsiuntus, jų maršrutų parinkimą. Dabar daugiausia paplitusi ketvirtoji versija IPv4, naudojanti 32 bitų IP adresus. Tikimasi, kad ją pakeis šeštoji 128 bitų versija IPv6. IP protokolas kartu su TCP protokolu sudaro TCP/IP protokolą, kuris yra pagrindinis interneto protokolas. IP protokolas buvo sukurtas, tam kad būtų galima sujungti skirtingų kompanijų pagamintus LAN ir komutuojamų paketų tinklus. Internetinis protokolas (IP) yra TCP/IP rinkinio duomenų maršrutizuojantis sluoksnis, t.y. atsako už vieno duomenų paketo gabenimą iš mazgo į mazgą. IP protokolo komponentai aprūpina maršrutą nuo vieno departamento iki visos įmonės tinklo, tada į regioninius tinklus, o galiausiai - į globalų Internetą. Visi protokolai iš TCP/IP rinkinio (išskyrus ARP ir RARP) naudojasi IP protokolo paslaugomis. Duomenų sėkmingas persiuntimas įvykdomas vykdant adresavimą, kurį atlieka IP protokolas. IP protokolo standartas tiksliai apibrėžia, kad kiekvienas pagrindinis kompiuteris (host) turi unikalų 32 bitų numerį (IPv4), kuris vadinamas pagrindinio kompiuterio tarptinklinio protokolo adresu (Internet Protocol address), kuris dažnai trumpinamas IP adresas (IP address) arba interneto adresas (Internet address) . Kiekvienas paketas, siunčiamas internetu, turi siuntėjo (šaltinio) 32 bitų IP adresą ir gavėjo (paskirties) adresą. IP priskiria vietinius IP adresus fiziniams tinklo adresams, suteikia adresus, su kuriais veikia maršrutizatoriai. Dabar populiariausia IP protokolo versija yra 4 (IPv4). Dabartinė IP versija prisitaikė prie pasikeitimų aparatinės dalies technologijoje. Nežiūrint į tai, kad protokolas buvo sukurtas prieš tai, kai vietinių tinklų technologijos pasidarė populiarios, pradinis sumanymas ir toliau veikė gerai per kelias aparatinės dalies technologijų kartas. IP dabar dirba tinkluose, kurių greitis yra keliomis eilėmis didesnis, nei tinklų kurie buvo naudojami, kai protokolas buvo sukurtas. Dar daugiau, kai kurie modernūs tinklai siūlo kadro dydį, kuris yra žymiai didesnis, nei galimas kadro dydis, kai IP buvo sukurtas.
IP datagrama sudaryta iš antraštės ir tekstinės dalies. Antraštė turi fiksuotą 20 baitų dalį ir kintamo ilgio nebūtinąją dalį. Versijos laukas (4 bitai) leidžia perduoti datagramas iš kompiuterių, naudojančių senesnes IP protokolo versijas. IHL (4 bitai) - antraštės ilgis 32 bitų žodžiais. Mažiausia yra 5 žodžiai (20 baitų), daugiausia - 15 žodžių (60 baitų). Nebūtinoji dalis (40 baitų). Paslaugos tipo laukas susideda iš keleto laukų. Prioriteto laukas - 3 bitai: 0 - normalus paketas (mažiausias prioritetas), 7 - tinklo valdymo paketas (aukščiausias prioritetas). Be jų yra dar trys vėliaviniai bitai: D (Delay), T (Throughput), R (Reliability). Jais nurodoma, kas yra svarbiausia - vėlinimas, pralaida, patikimumas. Maršrutizatorius pagal tai gali parinkti paketo perdavimo kelią. Likusieji 2 bitai nenaudojami. Identifikacijos laukas. Naudojamas fragmentuotų paketų atpažinimui. Visi datagramos fragmentai turi tą pačią identifikacijos reikšmę. DF (1 bitas) Don’t Fragment (nefragmentuoti). Bitas uždraudžia fragmentuoti paketą. MF (1 bitas) - More Fragments. Jis informuoja, kad šis paketas yra tarpinis (ne paskutinis). Likęs bitas rezervuotas. Fragmento numeris (Fragment offset). Jis užima 13 bitų ir nusako paketo duomenų poslinkį baitais tarp bendro pradinio sufragmentuoto duomenų lauko pradžios ir esamo paketo duomenų lauko pradžios. Naudojamas surenkant/išskaidant paketų fragmentus perduodant juos tarp tinklų su skirtingo dydžio duomenų perdavimo vienetais. Poslinkis turi būti kartotinis 8. Gyvavimo trukmė (1 baitas). Maksimali trukmė - 255 s. Gyvavimo trukmės reikšmė kiekviename maršrutizatoriuje sumažinama priklausomai nuo eilės dydžio. Kiekvieno perėjimo per maršrutizatorių metu gyvavimo trukmė sumažinama vienetu. Kai trukmė tampa lygi nuliui prieš pasiekiant adresatą, paketas sunaikinamas. Protokolo laukas užima vieną baitą ir nurodo, kokiam aukštesniojo lygio protokolui priklauso duomenų lauko skiltyje patalpinta informacija (pvz., tai gali būti TCP protokolo segmentai, UDP datagramos, ICMP ar OSPF paketai). Antraštės kontrolinė suma užima 2 baitus ir yra perskaičiuojama kiekviename maršrutizatoriuje, kadangi bent vieno lauko reikšmė pasikeičia ( juk kinta gyvavimo trukmė). Jei kontrolinė suma neteisinga, paketas atmetamas. Adresų laukuose yra tinklo numeris ir kompiuterio tinkle – numeris. Nebūtinoji dalis (Options). Ši dalis paprastai nereikalinga normaliam duomenų perdavimui. Ji padaryta tam, kad naujesnės protokolo versijos galėtų patalpinti reikalingą informaciją. Taip pat eksperimentuojama, tikrinamos naujos idėjos. Kadangi laukelių skaičius nebūtinojoje dalyje nebūtinai yra 32, tai dar naudojamas paketo antraštės išlyginimas, pridedant daugiau nulinių skilčių.